Pele, pele, pas ką žiedas žydi?
Toks paprastutis žaidimas, bet kartais kaip tik to reikia!
*Kad ir lauke, ant žolės susėdus. Jokių priemonių nereikia, galima panaudoti akmenėlį, dobilo žiedą ar bet ką kitą.
Visiems puikiausiai žinomas, bet kasdienybėje jau ir primirštas žaidimas:
- vaikai susėda rateliu
- Išskaičiuojami du vaikai, kurie atsistoja. Vienas vaikas bus STEBĖTOJAS, o antrasis bus „žiedo“ DALINTOJAS
- Dalintojas savo delnuose turi „žiedą“, kurį, eidamas ratu, kiekvienam vaikui tarsi įdeda į suglaustus delniukus. Vienam vaikui pasiseka – pas jį iš tiesų delnuose paslapčia atsiranda „žiedas“!
- Dabar jau Stebėtojas dairosi ir bando atspėti, pas ką „žiedas žydi” ? Visi ratelio vaikai vaizduoja turintys žiedelį
- Stebėtojas spėlioja tol, kol „žiedą” atranda. Vaikas, pas kurį buvo rastas žiedas, tampa Dalintoju. Išskaičiuojamas naujas Stebėtojas ir žaidimas tęsiasi…
Kai susiburiame žaisti, patiriame bendrystės su kitais jausmą. O kiek visko mokomės paprasčiausių žaidimų metu! Mokomės matyti ir jausti kitą, susitarti dėl taisyklių ir jų laikytis, atsiprašyti kito, kai netyčia užgauname… O kiek dar nematomų naudų! Pavyzdžiui, mokslininkai teigia, kad tie vaikai, kurie dažniau liečia kitą, yra mažiau linkę mušti ar sąmoningai užgauti kitą. Tad visi žaidimai, kurie skatina patapšnoti draugui per petį, susikibti už rankų, pabarbenti į nugarą ir t.t. – jie nepaprastai naudingi ir reikalingi.
Žaiskime 